Mieli uteniškiai, Esu nuo pat vaikystės suaugęs su savo gimtine. Visą savo sąmoningą gyvenimą rašiau ir vis dar teberašau linksmas ir graudžias sakmes apie Utenos kraštą... ir labai džiaugiuos, kai sulaukiu palankaus ataido, keliančio mano kūrybinius sparnus... Taip jau išėjo, jog pačioj savo literatūrinio darbo pradžioj, dar sovietų laikais, „Vagai“ išleidus mano pirmąjį romaną „Ančiuko kryžius“, mane, kuktiškėną, labai nelauktai, tiesiog gatvėj, tėviškai apsikabino ir šiltu, gero linkinčiu žodžiu apdovanojo mūsų poezijos klasikas juknėniškis Antanas Miškinis... ...aš tada jaučiaus kaip ant kumelio užkeltas jaunas raitojas... ...o va šiais Nepriklausomybės laikais kitas juknėniškis, poetas ir dargi pats Utenos atlapaširdis meras Alvydas Katinas, lyg tęsdamas Antano tradiciją, ėmė ir apsikabino mane, jau nebejauną… ir ne vieną, o daug sykių… ne tik Antano ir M ...
