Džiaugiuosi, kad Utena pastaraisiais metais labai išgražėjo. Rajono valdžia tinkamai pasinaudojo Europos Sąjungos fondais, gautas lėšas investavo infrastruktūrai gerinti, tvarkyti miesto viešąsias erdves, pėsčiųjų ir dviračių takus ir t. t. Vandentiekio ir nuotekų trasos – labai svarbi gyvenimo kokybės gerinimo sritis. Pastaraisiais metais prisiminti ir miesteliai, didesnės gyvenvietės, kuriose žmonės jau irgi naudojasi vandentiekio ir nuotekų trasomis, kitose dar jų laukiam.
Daug padaryta tvarkant priemiestinių gyvenviečių infrastruktūrą. Pagerėjusiomis sąlygomis džiaugiasi Joneliškio, Grybelių, Nemeikščių, Mockėnų, Klovinių kaimų žmonės. Šiuose kaimuose kuriasi ir iš miesto daugiabučių atsikėlę gyventojai.
Sutvarkytas miestas ir kaimo gyvenvietės džiugina. Užtat liūdina didžiulis motyvuotų darbuotojų stygius visose gyvenimo srityse, nors pašalpų gavėjų ir bedarbių armija dar pakankamai didelė. Būtini valdžios sprendimai šiai problemai spręsti taip, kad žmonės ne pašalpų lauktų, kurias dažniausiai išleidžia ne tiems tikslams, kuriems derėtų, o stengtųsi dirbti.
Vis dažniau kalbama apie dvi Lietuvas – Vilnių ir provinciją. Kalbama ir apie tai, kad tiek miesto, tiek kaimo žmonėms turi būti sudarytos vienodos gyvenimo sąlygos. Gaila, kad kalbos ir lieka kalbomis. Liūdina ir tai, kad kaimo žmonių reikalus dažniausiai bando spręsti miestiečiai, nelabai išmanantys kaimo žmonių gyvenimą specifiką. O gal ir nereikia suvienodinti kaimo ir miesto žmonių gyvenimo sąlygų, juk tada į užmiestį iš Vilniaus neišsikeltų gyventi nei LR Ministras Pirmininkas, nei kadenciją baigianti Prezidentė, kiti, aukštas pareigas užimantys valdininkai, verslininkai. Kodėl jie nenori gyventi mieste? Vadinasi, kaime geriau.
Mums, kaimo žmonėms, irgi reikia gerų, asfaltuotų kelių, tvarkingų gatvių ir šaligatvių, patikimų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų. Džiugu, kad Lietuvos socialdemokratų ir keletas kitų partijų savo programose numatė daug darbų, kuriuos reikės atlikti kaimo vietovėse. Tačiau viską reikia daryti apgalvotai, kad nebūtų taip, kaip dabar yra – sutvarkome, renovuojame pastatus, gražiname aplinką, įrengiame sporto aikštynus, o vėliau pamatome, kad nebėra kam jais naudotis. Pirmiausia reikia tvarkyti tas gyvenvietes, kuriose nėra tuščių namų, o dargi statomi nauji. Gal nebūtina skubėti asfaltuoti tų kelių, kuriais per parą pravažiuoja vos keletas dešimčių automobilių, pradėkim nuo tų, kuriais vyksta intensyvus eismas.
Paradoksas, bet kaimuose gyvenantys žmonės tik savo reikmėms užsiaugina daržovių, o stambesnių ūkių yra nedaug. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis kaimo žmonių tikėjo, kad, turėdami apie 10 hektarų žemės, galės neblogai verstis. Tikriems žemdirbiams jau tada buvo aišku, jog tik dideli ūkiai galės išlikti konkurencijos sąlygomis, bet tik ne valdžios vyrams. Be to, kaimuose yra vis mažiau ūkininkų, kurie supranta būtinybę net savo ūkyje dirbti be poilsio dienų, be žvilgčiojimo į laikrodį.
Norint, kad rajone daugėtų stambių ūkių, gaminančių produkciją, o ne tik ūkininkaujančių ir negaminančių jokios produkcijos, reikėtų peržiūrėti žemės mokesčių sistemą, kuri mūsų rajone ypač išaugo keičiantis žemės vertei. Tai pasakytina apie priemiestinę zoną. Žemė, skirta žemės ūkiui, vertinant lyginama su žeme, parduota statyboms.
Reikėtų susirūpinti žemės ūkio objektams skirtais projektais, kad patys ūkininkai panaudotų dalį savo asmeninių santaupų, o kiti pinigai būtų skiriami iš projekto lėšų. Gaila, kad nesikuria žemės ūkio produkciją perdirbantys kooperatyvai.
Iš mokesčių už žemę į rajono biudžetą surenkama daugiau nei pusė milijono eurų, o žemės ūkio objektų rėmimo projektams skiriama vos kelios dešimtys tūkstančių eurų. Rajono vadovai supranta tokių projektų svarbą ir prideda dalį papildomų lėšų iš biudžeto. Finansavimo sąlygas šiai sričiai reikėtų numatyti biudžete ir taip jas įteisinti pagrindiniame mūsų rajono veiklos dokumente.
Būsimoji Utenos rajono valdžia ir rajono savivaldybės administracija ateityje turėtų įtikinti Lietuvos vadovus, įstatymus rengiančias ir tvirtinančias institucijas, kad sprendžiant svarbiausius, su kuria nors rajono gyvenimo sritimi susijusius klausimus, nereikėtų nuo sprendimų priėmimo nusišalinti būtent tiems asmenims, kurie puikiausiai žino padėtį, nes patys dirba tose srityse. Kodėl nepasitikima žmonių rinktais Tarybos nariais? Dabar visi Tarybos nariai neretai balsuoja nereikšmingais klausimais – dėl netinkamo inventoriaus nurašymo, kokios nors komisijos sudarymo, malkų perdavimo mokyklai ir t. t.
Būsimosios rajono Tarybos laukia daugybė neišspręstų klausimų. Norėtųsi, kad į Tarybą ateitų žmonės, kurie jau yra nusipelnę rajonui savo darbais, o ne skambiomis kalbomis ar parašytais straipsniais. Visą gyvenimą dirbau ir svajojau, kad Lietuva nuo Vilniaus iki visų jos pakraščių būtų nedaloma į sostinę ir provinciją, kad žmonės nebūtų skirstomi į elitą ir „apačias“. Tikiu, kad vieną kartą į valdžią ateis žmonės, kurie neieškos priešų, o vienys visus bendram darbui.
Politinė reklama, parengta paties kandidato