Mieli uteniškiai,
Esu nuo pat vaikystės suaugęs su savo gimtine. Visą savo sąmoningą gyvenimą rašiau ir vis dar teberašau linksmas ir graudžias sakmes apie Utenos kraštą... ir labai džiaugiuos, kai sulaukiu palankaus ataido, keliančio mano kūrybinius sparnus...
Taip jau išėjo, jog pačioj savo literatūrinio darbo pradžioj, dar sovietų laikais, „Vagai“ išleidus mano pirmąjį romaną „Ančiuko kryžius“, mane, kuktiškėną, labai nelauktai, tiesiog gatvėj, tėviškai apsikabino ir šiltu, gero linkinčiu žodžiu apdovanojo mūsų poezijos klasikas juknėniškis Antanas Miškinis...
...aš tada jaučiaus kaip ant kumelio užkeltas jaunas raitojas...
...o va šiais Nepriklausomybės laikais kitas juknėniškis, poetas ir dargi pats Utenos atlapaširdis meras Alvydas Katinas, lyg tęsdamas Antano tradiciją, ėmė ir apsikabino mane, jau nebejauną… ir ne vieną, o daug sykių… ne tik Antano ir Motiejaus Miškinių vardo bibliotekoj, bet ir Vilniuje, per mano knygų pristatymus visuomenei, taipgi negailėdamas gerų žodžių mano adresu… ir ta proga man padovanodamas savo paties poezijos knygas…
Aš didžiuojuosi šia pažintim ir podraug žaviuosi jo subtiliai mąsliais eilėraščiais, turėdamas omeny kiek šis vyras kasdien atiduoda savo energijos tokiam sunkiam ir nedėkingam savivaldybės mero darbui. Juk jo kadencijos metais buvo sukurtas mieste Vyžuonos parkas, neatpažįstamai suvešėjo Dauniškio ežero aplinka, atsirado modernios statybos kvartalai… Alvydo suburtų verslininkų dėka įsteigtas „Juventus“ klubas, už kurį mes visi uteniškiai nūnai sergame… o kiek Utenoj užderėjo literatūrinių ir muzikinių renginių… Juk ne veltui Alvydo vairuojamas kadainykštis provincijos miestelis pripažintas pačiu laimingiausiu miestu ant viso svieto…
O visų svarbiausia, man regis, kad Alvydas iš savo poetiškos prigimties, iš tėvų genų yra nepaprastai jautrus žmogus… ir džiaugsme, ir bėdoj…
Niekad kol gyvas neužmiršiu, kai prieš pusmetį ant aukštojo Kuktiškių kalnelio atsisveikinau su pačiu brangiausiu žmogum, savo vaikų motina, Alvydas, nelauktai atsiradęs, apsikabino mane…
Tad, iš savo amžiaus aukštumų, iš visos savo šuntuotos širdies noriu Tau, Alvydai, palinkėt kuo geriausios kloties, nešant sunkią mero naštą ir vairuojant mūsų gimtą kraštą į santarą ir šviesią ateitį…
Tavo ištikimas sirgalius – kuktiškėnas Pranas Treinys
Neatlygintina politinė reklama